InWordsWeTrust | Deimantė: mano svajonę išpildė Omano Sultono Garbės Konsulatas
16195
post-template-default,single,single-post,postid-16195,single-format-gallery,ajax_fade,page_not_loaded,,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-13.9,qode-theme-bridge,disabled_footer_top,wpb-js-composer js-comp-ver-5.4.7,vc_responsive
 

Deimantė: mano svajonę išpildė Omano Sultono Garbės Konsulatas

Deimantė: mano svajonę išpildė Omano Sultono Garbės Konsulatas

 

Kol visi abiturientai paskutinėmis mokslo dienomis svaičiojo apie mediciną ir teisę, Deimantė Slavinskaitė sako didelio pasirinkimo neturėjusi – pirmoje studijų programų lentelės vietoje įrašiusi Artimųjų Rytų kultūras ir Arabų kalbą, ramiai laukė jai palankaus atsakymo. Įstojusi ir susipažinusi su bendraminčiais, jau trečiame kurse Deimantė susirado savarankiškų studijų programą ir išvyko į musulmoniškąjį Omaną.

 

Nepopuliarios studijos ir meilė specifinio grožio kalbai

 

„Dažniausiai visi, kurie sužino, kur aš studijuoju, paklausia „kodėl?“, sako Deimantė ir priduria, kad ir pati tikslaus atsakymo nežinanti. Matydama į egzotiškus kraštus keliaujančius tėvus, klausydama jų istorijų ir grožėdamasi parvežtomis lauktuvėmis, Deimantė pajuto didelį susižavėjimą arabiškomis šalimis. Tiesa, studijuoti Artimųjų Rytų kultūras ir Arabų kalbą jai norėjosi ir dėl to, jog apie šias šalis buvo mažai kalbama. Prisimindama studijų pradžią, Deimantė pastebi: „Pirmą dieną mano kurse buvo šešiolika žmonių, po pirmo semestro likome šeši. Artimųjų Rytų kultūros ir Arabų kalbos studijos Lietuvoje nėra populiarios.“ Paklausta, ką norėtų veikti po bakalauro studijų, mergina sakosi tikslaus plano neturinti, tačiau yra įsitikinusi, kad su arabų kalba neišsiskirs: „Lietuvos ir arabiškų šalių santykiai gerėja, todėl didėja poreikis ir šiomis kalbomis vertėjauti gebančių žmonių. Tiesa, arabų kalba – pati gražiausia ir jausmingiausia kalba, kokią tik esu girdėjusi“.

 

Arabų kalbos mokymasis, lygiai kaip ir bet kurios kitos užsienio kalbos studijos, turi vieną esminį požymį – privalu nuolatos tobulinti savo turimus įgūdžius, nevalia sustoti. Deimantė, suvokusi šį dėsningumą, išvyko į arabišką kraštą – Omaną. Jau nuo antro kurso ėmusi ieškoti išvykos galimybių, mergina pastebėjo, kad pasirinkimas išvykti – skurdus: „buvau pateikusi prašymą ir pačiam Kataro universitetui, tačiau man pranešė, kad manasis prašymas net nebus nagrinėjamas.“ Galiausiai, praėjusių metų gruodį sužinojusi, kad Lietuvoje įsikūręs Omano Sultono Garbės Konsulatas gali išpildyti jos troškimą, Deimantė neabejodama ėmė planuoti kelionę.

 

Malonūs ir dėstytojai, ir taksi vairuotojai

 

Omanas – tai šalis, besiribojanti su Saudo Arabija ir Jungtiniais Arabų Emyratais. Omano mieste,  Manah, Deimantė praleido du mėnesius, kasdien lankydama paskaitas Sultono Qaboos koledže. Tačiau ir po paskaitų laukdavo intensyvus mokslas: „Kas antrą dieną vykdavo susitikimai su kalbos partneriais. Tai žmonės, baigę universitetus Omane ir norintys padėti kitiems išmokti kalbėti arabiškai.“ Kalbos partnerių programos dėka Deimantė susipažino su mergina, vardu Safa – tai iš tradicinės omaniečių šeimos kilusi mergina, kuri padėjo Deimantei atrasti arabišką kultūrą ir Omano kraštą. „Beprotiškas dosnumas – tai ryškiausias omanietiškos kultūros bruožas. Atrodo, kad visi Omano gyventojai, pradedant taksistais ir baigiant universiteto dėstytojais, stengiasi, jog šalies svečias jaustųsi it namuose.“

 

Ir štai – po įspūdžių pilnos išvykos Deimantė džiūgauja: „Arabų kalbos žinios dabar kur kas gausesnės! Nors pirmąjį viešnagės mėnesį kalbos vartojimas rodėsi sudėtingas, galiausiai prasilaužiau: mintys ėmė dėliotis arabiškai, o didžiausiu laimėjimu laikau arabų kalba atliktus skambučius taksi vairuotojams.“

Subliūško mitai dėl moterų padėties

 

Nors diskusija dėl moterų saugumo musulmoniškame krašte yra plati kaip žvaigždynai, visgi Deimantė patikina: „mums, merginoms, nebuvo ko bijoti. Kone kas vakarą eidavome pasivaikščioti miestelio gatvėmis ir visuomet jautėmės saugios. Be abejo, sulaukėme ir keistų žvilgsnių, ir aplinkinių šnabždėjimo, bet tik todėl, kad Omane turistai – retas reiškinys.“

 

„Ilgą laiką maniau, kad tokiuose kraštuose kaip Omanas moterys neturi jokių teisių ir yra suvokiamos kaip objektas“, sako Deimantė ir skuba patikinti, kad viešnagės metu šis įsitikinimas subliūško. Keliautoja pastebėjo, kad Omane gausu moterų, dirbančių, pavyzdžiui, milžiniškose naftos įmonėse.

„Čia, Omane, moterys turi labai daug teisių ir yra kone nepriklausomos nuo savo vyrų. Noriu pabrėžti: musulmoniškame krašte moterys yra labai gerbiamos ir laikomos pagrindinėmis gyvybės motinomis.“

Drąsaus studento atmintinė

 

Pati susiradusi studijų programą užsienyje ir drąsiai žengusi svajonės link, Deimantė pripažįsta: „Kiekvienas studentas, studijuojantis kultūras, privalo išvykti ir akis į akį susidurti su tomis kultūromis. Tai, kas yra mokoma universitete, yra svarbu, tačiau neįkainojamą patirtį suteikia ir tokio pobūdžio išvykos: juk krašto žmonių manieros, elgesys ir gyvenimo supratimas nebus taip detaliai aprašytas vadovėlyje, kokį jį galima pamatyti realiai.“

 

Dargi Deimantė prideda, kad tokios edukacinės išvykos naudingos ne tik dėl gausaus žinių bagažo, bet ir dėl savęs atradimo: „Kelionėse žmogus neišvengiamai ieško savęs ir stengiasi atrasti tai, kas labiausiai artima jo prigimčiai. Tokios paieškos ir surasti atsakymai padeda žmogui formuotis kaip asmenybei.“

No Comments

Post A Comment