InWordsWeTrust | Imti ir užrašyti gyvenimą
16179
post-template-default,single,single-post,postid-16179,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-13.9,qode-theme-bridge,disabled_footer_top,wpb-js-composer js-comp-ver-5.4.7,vc_responsive
 

Imti ir užrašyti gyvenimą

Imti ir užrašyti gyvenimą

Imti ir užrašyti gyvenimą.

 

Pirmiausia sugalvoti pavadinimą. Bandyti jį dėti į kabutes, dailyraščiu pateikti padorų ir mandagų pavadinimą. Paskui kabutes nubraukti ir brūkštelėti kokį vieną grubesnį, šlykštesnį žodį. Pavyzdžiui, purvas. Palikti jį kaboti pačiame lapo viršuje su mintimi grįžti užrašius visą tekstą ir pakeisti. Bet jei keisti, tai tik į bjauresnį.

 

Tada, nieko nemąstant, griebtis įžangos. Kelis sykius pabandžius į pradžią sukimšti gyvenimo esmę ir prasmę, pamėginus toje pradžioje truputį pataikauti pačiam gyvenimui ir išrankiojus iš žodynų kelis gražesnius epitetus, įnirtingai viską ištrinti. Įžangoje palikti kokį nors kandesnį žodį, pavyzdžiui, užknisa. Palikti šį žodį kaboti su mintimi grįžti parašius visą tekstą ir pakeisti, bet jei keisti, tai tik į grubesnį ir teisingesnį.

 

Imtis dėstymo. Numatyti, kad dėstymą sudarys trys trumpos pastraipos: su vidine struktūra, su išbaigtais sakiniais; numatyti, kad bus stengtasi išlaikyti padorų toną, estetišką leksiką ir bent dėstomosiose dalyse pamėginti užčiuopti nors truputį jausmingumo. Rašyti. Prirašius visgi penkias, o ne tris dėstymo dalis, palikti tekstą susigulėjimui kelioms dienoms.

 

Per tas kelias dienas bandyti džiaugtis gyvenimu, kurį ir norima išguldyti tekstu. Džiaugtis – tai reiškia pasimiršti, klegenti, valgyti šūdiną maistą, pasitenkinti paviršutiniškumu. Kibirais gerti kavą, pirkti žėrinčias šmutkes ir pumpuoti į save nesibaigiančią pasaulio informaciją.

 

Po tų kelių dienų – atsibusti. Atsiversti savo rašomą tekstą. Rašomą gyvenimą. Išbraukti velniop kvailu pozityvizmu prikimštą dėstymą. Išbraukti sulig paskutine raide. Spoksoti į subraukytą vietą nieko nematančiomis akimis. Pažiūrėti pro langą. Pažiūrėti tolyn.

 

Vietoje dėstymo parašyti kokį vieną, kiek galima kvailesnį, žodį, pavyzdžiui, pinigai. Pirmąsyk rašant gyvenimą, pajausti, kad pataikei kaip pirštu į akį. Palikti šį žodį, kuris it karys atstovės už visą bereikšmį dėstymą, už visas maloningai bukas dėstymo dalis.

 

Pereiti prie pabaigos. Žiūrėti į pabaigai skirtą vietą. Žiūrėti ir bandyti pajausti, kas yra pabaiga. Bet imti ir pajausti visai ne pabaigą – pajausti tą šleikštulį, kylantį nuo suvokimo, kiek pabaigai yra suteikiama interpretacijų. O gal pabaiga pati nori pastovėti už save, ką? Gal pabaiga pati nori nuspręsti, kokia ji yra. Ji nori būti pabaigiška. Anei dramatiška, anei liūdna. Ji nori būti tokia, kokia nori būti. Visą tai apsvarsčius, galiausiai nieko neparašyti ir palikti vietos pabaigai užsirašyti pačiai.

 

Kaip ir viskas. Gyvenimas išguldytas, tušinuku nupjauti gyvenimo žiedai, lapai, varpos, burbuolės ar kas tik norit. Svarbu, kad gyvenimas leidosi pjaunamas.

No Comments

Post A Comment