InWordsWeTrust | Solo kelionė: „pajaučiau, kad dabar yra mano laikas“
16108
post-template-default,single,single-post,postid-16108,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-13.9,qode-theme-bridge,disabled_footer_top,wpb-js-composer js-comp-ver-5.4.7,vc_responsive
 

Solo kelionė: „pajaučiau, kad dabar yra mano laikas“

Solo kelionė: „pajaučiau, kad dabar yra mano laikas“

Dabar pasaulis, regis, kraustosi iš proto: danguje nesutelpa lėktuvai, gatvėse mašinos praūžia intymiais atstumais, o ir galvose, panašu, vietos maža. Visi mūsų gyvenimai – ir esami, ir dar nugyvensiami – lipa vienas per kitą, žaidimas įgauna vis didesnį pagreitį, akyse mirksi švieselės, o išjungimo mygtuko niekas nedrįsta nuspausti. Tada jau visa susistabdymo našta tenka pavieniam žmogui, kuris savomis jėgomis lipa lauk iš įsismarkavusios karuselės. Visi išlipę eina kur tik akys užmato, o Ieva perka bilietus, nekantriai laukia skrydžio, o tada jau ate ate, pasiutusiai lekianti kasdienybe.

 

Tai kodėl viena?

 

TIKSLAS. Solo kelionė buvo mano svajonė: nors jau seniai norėjau išvažiuoti viena, tokiam žingsniui vis nesiryždavau – pasikviesdavau kažką į kompaniją. Aišku, jaučiau, kad baimės ir nepasiryžimai manęs neaugina, o tūnojimas komforto zonoje yra netgi ydingas. Šiuos metus pasitikau su stipriu tikėjimu ir suvokimu, kad tai bus mano laikas, mano metai, kuomet aš darysiu dalykus. Sąmoningai pradėjau save statyti į nepatogias situacijas, eiti į nepatogius pokalbius ir susitikimus, iš kurių išsinešdavau savęs ir aplinkos suvokimą, na o tada atėjo laikas kelionei – nusipirkau bilietus į Boloniją ir šį kartą į kompaniją pasikviečiau save.

BAIMĖ. Ji atsirado tik pranešus tėvams apie kelionę (juokiasi). Suvokiau, kad tai trumpa, didelio pasiruošimo nereikalaujanti ir tikrai saugi kelionė, tačiau viską pasakiusi tėvams ėmiau nerimauti – o kas, jeigu? Bet tada supratau, kad jeigu gyvenime būčiau atsisakiusi ar vis dar atsisakyčiau visų dalykų, kurie kelia nerimą ar diskomfortą, tai tiesiog stovėčiau vietoje ir nesijausčiau gerai. Tas nedidelis azartas ir iššūkiai – tikrai smagus dalykas. O tėvų reakcija buvo labai įdomi – jie niekaip nesuprato, kodėl norint pabūti vienai, reikia kažkur skristi. O reikia dėl to, kad tai geriausias būdas išjungti tą žaidimo mygtuką, truputį sustoti, susivokti ir vėl grįžti į maksimalaus greičio kasdienybę. Gyvename tokiu laiku, kai iš aplinkos gauname tiek daug informacijos, kad tiesiog jos nebeapdorojame, nebežinome, ko norime, kas mums svarbu. Atrodo, jog vyresnioji karta tokių problemų neturėjo – regis, viskas buvo lengviau, aiškiau. O mes kitokie – kažkokie pasimetę savyje, kituose, pasirinkimuose, todėl išjungti telefoną jau nebeužtenka.

 

Keliavau viena, nes norėjau pabūti su savimi. Keliavau viena, nes žinojau, kad tai – kitokia patirtis, kurią būtinai turėjau pajausti. Ir keliavau viena, nes o kodėl gi ne?

 

Kokie tavo patarimai keliaujantiems vienišiams?

 

GYVENTI. Šitą kartoju ir sau, ir savo draugams. Kai prisiminsim, kad gyvenam, kad reikia  gyventi, tada kitaip pažiūrėsim į baimes, į savo susikurtus barjerus. Svarbu yra nebijoti ir klausyti to majestic vidinio balso. Ir jei jis sako, kad dabar tavo laikas, vadinasi – dabar tavo laikas. O dabar mano „travel hacks“. Nors maistui ar pramogoms kelionės metu aš taupyti nemoku ir, matyt, nelabai matau reikalo to daryti, yra du dalykai, kuriuos perkant tikrai stengiuosi neišlaidauti – tai bilietai ir nakvynės vieta. Gyvename tokiais laikais, kada keliavimas lėktuvu tikrai nebėra prabangos dalykas: rudenį ir ypač žiemą oro linijos siūlo juokingai pigius skrydžius į visus pasaulio kampelius – reikia tik noro ir šiek tiek laiko tiems pasiūlymams atrasti. Pagrindinė taisyklė perkant bilietus – tu turi derintis prie skrydžių, o ne skrydžiai prie tavęs. Taip pat nepripažįstu brangių viešbučių – nakvynės vietoje praleidžiame mažiausiai laiko visos kelionės metu, todėl mokėti didelius pinigus yra tiesiog neadekvatu. Šįkart rinkausi dar nė karto nebandytą „shared room“ variantą ir likau labai patenkinta – turėjau stogą virš galvos ir labai fainus kambariokus. Dar stengiuosi išnaudoti ir tą stebuklingą laiką oro uoste – laukiant skrydžio apima keista ramybė, kuri nuveda prie gilesnių, kasdienai nebūdingų apmąstymų. Dažnai mėgstu tiesiog sėdėti ir stebėti žmones, visada po ranka turiu knygą, ausinukus.

 

 

tau reiškia kelionės?

 

GYVENIMO BŪDAS. Tai yra ta veikla, kuri mane beprotiškai veža. Man tai geriausia savęs pažinimo forma, minčių išlaisvinimas ir toks keistai mielas susidraugavimas su pačia savimi bei puikus būdas pasisemti motyvacijos ir geros energijos. Laikau save pasaulio gyventoja – man priimtinos visos kultūros, todėl vis nesiliauju jas pažinti, rinkti istorijas. Pastebėjau, kad keliaujantys žmonės dažniausiai būna labai margaspalvės asmenybės – tokia siekiu būti ir aš, todėl kelionių patirtys yra vienas žingsnelis arčiau to.

NUOTYKIAI. Nei vienos kelionės negalima suplanuoti iki galo ir niekada nežinai, kas laukia, – ir tai labai žavu. Kelionės metu žmogus tarsi atsiduoda į pasaulio rankas, kurios jį nuneša ten, kur reikia. Ir net visi įvykiai, incidentai, kurie nutinka kelionės metu, yra ne dėl prasto pasiruošimo kelionei, o dėl to, kad toks jau tas keliavimas – nenuspėjamas ir nesuvaldomas. Turbūt paskutinis didesnis nuotykis, kuris sukėlė nemenką išgąstį, buvo lagamino dingimas, kuomet skridau į Niujorką. Nebūtų buvę liūdna, jeigu tai būtų nutikę vasaros pradžioje – o šį kartą ten buvo visas per vasarą užgyventas turas, lauktuvės, drabužiai… Susigrąžinti lagaminą kainavo šiek tiek nervų – mat amerikiečiai atsipūtę, jie neskuba spręsti problemų. Laimei, savo bagažą atgavau, o Niujorkas, nors ir be lagamino, buvo tiesiog nuostabus (šypsosi).

 

 

AMERIKA. Kaip bebūtų, įsimintiniausios aplankytos šalies titulą skiriu JAV, kur praleidau dvi vasaras, o tai jau pakankamas laiko tarpas pažinti kultūrą, perprasti vietinius gyventojus ir bendruomenės įpročius. Amerikiečių būdas mums, lietuviams, gana svetimas – kiek per daug pozityvūs veidai ir nerimtos kalbos, atsipūtimas ir, regis, gyvenimas be rūpesčių. Ir nors mes esam daug rimtesni ir solidesni, tačiau man amerikietiškas vibe‘as patiko – jokio susikaustymo, daug laisvės. O keliavimas JAV tikrai turi būti kiekvieno „must do“ sąraše – veiklos ras ir mylintys gamtą, ir miesto šurmulį.

 

 

PATIRTIS. Iš tikrųjų nesu aplankiusi labai labai daug valstybių ir tikiu, kad ne vienas skaitantysis skaičiumi bus gerokai pralenkęs mane (juokiasi). Bet viską pergalvojusi, suprantu, kad mano kelionės – jos tokios giluminės ir auginančios. Štai Bolonijoje supratau, ką reiškia būti ir draugauti su savimi, dar suvokiau, koks visgi pasaulis yra mažas ir kaip įdomiai susikerta žmonių keliai, Amerikoje pavyko atrasti, ką reiškia siekti savo tikslų, ką reiškia „išbūti“ nemalonias, man svetimas situacijas, Maltoje teko keliauti su sese, todėl tai buvo puiki galimybė pajusti tą gražų seserišką ryšį. Kelionės su draugais irgi labai labai įdomios, nes tiek daug išmokstame vienas apie kitą – tai  toks sveikas draugystės išbandymas ir sustiprinimas. Visos, kartojus VISOS, kelionės atneša skirtingas, bet tokias svarbias, gilias patirtis, kurias išgyventi kasdieninėje komforto zonoje būtų be galo sunku, gal net neįmanoma. Žmogus, regis, turi apsinuoginti prieš pasaulį, pripažinti savo netobulumą ir visas suteikiamas patirtis semti delnais – va, kokia yra tikroji kelionių vertė.

 

ATEITIS. Kai žinau, kad manęs laukia kelionė, gyventi tampa kur kas lengviau – tai lyg koks atskaitos taškas, motyvacija. Šiuo metu artimiausias kelionės planas – tai išvyka su ERASMUS programa. Studijuoju teisę ir šio mokslo žinių pasisemti važiuosiu į Zagrebo universitetą Kroatijoje. Šios patirties laukiu su dideliu jauduliu ir nekantrumu. Tiesa, esu „jausminis“ žmogus, nemėgstu planuoti kelionių, todėl dažnai laukiu kokio ženklo, kuris signalizuotų naują kryptį ir naujus įspūdžius.

 

Kokia tau pasirodė Bolonija?

 

SPALVOTA. Tai pirmas mano vizitas Italijoje, kurio labai laukiau. Buvo taip gera vaikštinėti tomis siauromis gatvelėmis, ragauti itališkus ledus, skanauti vyną ir ramiai prisėdus parke skaityti knygą. Dar labai patiko Italijoje sutikti žmonės – taip pat keliaujantys vienišiai, todėl tam tikra prasme solo kelionės nebūna tokios ir solo, nes nuolatos sutinki žmones, su kuriais neišvengiamai reikia bendrauti – nesvarbu, ar prašai pagalbos surandant teisingą kryptį, ar prašai nufotografuoti, ar net eini kartu pamatyti naktinio miesto. Solo keliautojai tarsi susivienija, susijungia ir taip tampa stipria atsvara vieni kitiems. Prieš skrisdama, sulaukiau daug klausimų apie saugumą, bet tiek prieš kelionę, tiek po jos sakiau, kad vaikinai ir merginos yra vienodai saugūs ar nesaugūs – svarbiausia nepamiršti to įprasto saugumo, kurio ir taip esame įpratę laikytis. Italija, kaip šalis, yra saugi ir jauki. Drąsiai ten keliaukite!

No Comments

Post A Comment