InWordsWeTrust | Būti tėvu yra katastrofiškai sunku
16099
post-template-default,single,single-post,postid-16099,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-13.9,qode-theme-bridge,disabled_footer_top,wpb-js-composer js-comp-ver-5.4.7,vc_responsive
 

Būti tėvu yra katastrofiškai sunku

r

Būti tėvu yra katastrofiškai sunku

Būti tėvu yra katastrofiškai sunku, leiskite pasakyti būtent taip.

 

Nors vyro gyvenimas dažniau vaizduojamas kaip laukinio liūto pasišvaistymas vešliais gaurais laukinėje gamtoje, kuomet jis medžioja pateles, medžioja maistą ir garbina save, visgi šitas laukinis fenomenas turi savo limitą. Ir, sakyčiau, tas limitas – tai pirmas atsigręžimas į savo tėvą ir pirmas pažiūrėjimas savo vaikams į akis. O tada jau sudiev, laukine gamta, sudiev betikslės medžioklės, sudiev, gamtiškoji esatie.

 

Bet leiskite pridurti ir tai, kad būti tėvu Lietuvos vaikams yra dar blogiau. Mane visada kamavo klausimas, ką išties visos okupacijos, badmiriai, girtuoklystė ir kiti blogumai padarė ne šaliai kaip visumai, bet pavieniam žmogui, tokiam palinkusiam ir stovinčiam vidury daržo su pintine burokų. Ką toji santvarka padarė pavienės šeimos santykiams, kaip moterį pavertė vyru, o vyrą – siaubūnu, ir, galiausiai, kaip tokioje destrukcinėje šeimoje turėjo augti vaikai. Šito iki pat dabar negaliu suvokti – tarsi visi jutiminiai davikliai blokuotų aplinkos siunčiamus suvokimus.

 

Ir tie vaikai gyveno tokiose šeimose, kur motinos verkė, bėgo aplink namus, kasnakt žadėjo sau, kad sulaukusios ryto paliks namus ir išeis su vaikais be jokio pinigo kišenėje. Augo vaikai ir tokiose šeimose, kur vyrai nuolat gėrė, nuolat smurtavo ir virto sustabarėjusiais savo paties autoritetais. Dar vaikai nesuprato, kuris tėvas šeimoje yra geresnis, nes jie abu šiaip jau buvo baisūs ir žmogiškumą praradę gimdytojai.

 

Ir ta pavienė, bukaprotiškų režimų paveikta šeima, su verkti bijančiais vaikais, su vargdieniais drabužiais, su alkoholiu prasmirdusiu tėvu ir be priežasties kalta mama turi savo šaknų iki pat dabar. Iki pat dabar visuomenėje pilna tokios šeimos gabaliukų, dulkių ir inkštirų, kurie taip giliai įsispraudę mums ant pačios nosies, kad mes net nematome jų, net nenorime matyti, nes žiūrime tolyn – kažkur į Europą, į naują merą ir geresnį rytojų. Bet jūs pažiūrėkit į savo šeimą, į savo tėvus ir pagalvokit, kiek daug jie dėl jūsų padarė, kiek jie plušo, kad nebūtų tokie, kokie buvo jų tėvai.

 

Mūsų karta, ta, gimusi maždaug apie 2000-uosius, yra absoliučiai mėgėjiškai auklėta ir ugdyta. Nei vienas, kartoju – NEI VIENAS tėvas, nei viena motina nežinojo, nei ką su mumis daryti, nei kaip bausti, nei kokiomis bandelėmis lepinti. Esame išauginti visiškai intuityviai, bet su pagrindiniu tikslu – tik ne taip, kaip mano tėvai.

 

Mamos, aišku, daug greičiau randa ryšį su vaikais – o kaipgi neras, jei tasai vaikas devynis mėnesius skersai įstrižai tupėjo jos įsčiose. Bet va tėtušiams jau gerokai sunkiau: kaip prie to naujo padaro prieiti, kaip tą ryšį užmegzti, o kaip mano tėvas darė, bet aš juk nenoriu, kaip mano tėvas, o kaip, o nežinau kaip, bet čia gi mano vaikas, aš turiu, bet turiu kitaip. KITAIP!

 

Ir puškavo tie tėčiai, ir dar iki dabar kiekvienas naujas tėvas puškuoja, kiekvienam tėvui gniaužia gerklę, kai nežino, nei ką tam vaikui pasakyti, nei kaip jo verkimą sustabdyti, nei kaip jį tinkamai nubausti.

 

Tik mes, ta naujoji, keistoji karta, retai norim pagalvoti, iš kokio purvo mūsų gimdytojai atėjo, kaip jie tikėjo šeimos kūrimu ir kaip sau kasnakt kartojo – mes mokėsim kitaip, mes stipresni, mes laisvi, dabar jau viskas bus kitaip. Ir tas kitaip gavosi toks, koks gavosi, – vieniem šleivas, kitiem kreivas, bet gavosi. Gal ne visiems, bet gavosi.

 

Todėl ir sakau, kad būti tėvais, o ypač tėčiais, yra pražūtinga ir klaikiai sunku, nes jie besąlygiškai yra savo pirmosios šeimos dalis ir prisiminimai, esantys pasąmonėje, niekada nedings, tačiau jie yra ir tos naujos, jų pačių sukurtos šeimos dalis, kurioje jau jie visa savo esybe bando nugalėti savo pasąmonės demonus. Tėčiai bando ir nežinia, kiek kartų dar bandys, kiek kartų dar nusivils, kad padarė taip, kaip jo tėvas, kiek kartų dar bandys įrodyti sau ir vaikams, kad yra geresni, tyresni ir švelnesni.

 

Yra klaikiai sunku būti ir vaiku, turinčiu visa šitą gilumą suprasti, bet nepalyginamai sunkiau yra būti tėvu, kuris visą šią gilumą turi savyje ir nepaliaudamas bando ją užpildyti gerumu.

 

Gyvuokit, tėčiai, jūs nuostabūs!

No Comments

Post A Comment