InWordsWeTrust | Mitų griovėjai: Lietuvos Karo akademija
16025
post-template-default,single,single-post,postid-16025,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-13.9,qode-theme-bridge,disabled_footer_top,wpb-js-composer js-comp-ver-5.4.7,vc_responsive
 

Mitų griovėjai: Lietuvos Karo akademija

Mitų griovėjai: Lietuvos Karo akademija

  „Turime suspėti iki 21.30 val., nes negaliu vėluoti į vakarinį patikrinimą“, – sako man Modestas Landa ir pokalbis prasideda. Mano pašnekovas – Lietuvos Karo akademijos ketvirto kurso studentas. Su juo kalbėsiu apie mistiškąją Karo akademiją, apie jauno žmogaus pašaukimus ir suvaržymus, apie patį karą.

A.: Modestai, koks yra šiandieninis karininkas?

M.L.: Karininkų yra visokių, lengviau pasakyti, koks karininkas privalėtų būti. Pirmiausia, kiekvienas būsimas ir esamas karininkas turi įsisavinti, jog nėra silpnųjų savybių, yra tik tobulintinos. Individualiai asmenybei yra svarbios vienos savybės, bet ir karininkams, ir kariūnams, kurie siekia profesionalaus komandinio darbo, gyvybiškai svarbus yra sąžiningumas: tiek sau, tiek kitiems; taip pat lankstumas, savikritiškumas ir netgi  kūrybingumas.

Aš, asmeniškai, prieš įstodamas į Karo akademiją, nebuvau rimtai susimąstęs apie savo charakterio savybes – beprotiškai norėjau čia mokytis, todėl negalvojau, ar esu tam skirtas. Dar mokykloje buvau aktyvus Šaulių sąjungos narys, skyriau daug laiko fiziniam aktyvumui, todėl studijos Karo akademijoje tarsi buvo savaime suvokiamos. Tiesa, buvo pamąstymų ir apie civilines studijas, tačiau pliusai, kuriuos suteikia LKA, buvo lemiantys – tai ir apgyvendinimas, ir maitinimas, ir įvairiapusis aprūpinimas.

Šiandieninio kariūno stereotipas gali būti kiek iškreiptas – mes esame disciplinuoti, tačiau nesame šventieji: bendrosios tvarkos pažeidimų tikrai pasitaiko. Mes, kariūnai, esame visiškai tokie patys kaip ir kitų aukštųjų mokyklų studentai, mus varžo tik mūsų statusas. Tiesa, LKA kariūnai turi plačią vertybinę skalę, kiek kitokį  gyvenimo prioritetų išdėstymą. Ir nors griežta tvarka akademijoje kartais erzina, tikiu, kad iš Karo akademijos išeisiu ne tik su dideliu bagažu teorinių ir praktinių žinių, bet ir su įdiegta stipria moraline vertybių sistema.

A.: Kokia yra Karo akademija?

M.L.: Kaip ir kiekviena aukštoji mokykla – su visais savo netobulumais. LKA tarsi laikosi ant trijų polių: tai akademinės studijos, karinis ir fizinis rengimas. Šių trijų dalių paskirstymas – diskutuotinas: mat dauguma stojančiųjų tikisi sulaukti daugiau karybos, o ne akademinių žinių. Dažnai tokie lūkesčiai ir jų neišpildymas lemia studentų išstojimą iš LKA. Visgi, šiandieninis karininkas yra orientuotas į aukštąjį išsilavinimą. Neatsiejamas LKA komponentas –  griežtas disciplinavimas ir laisvės stoka. Su baigiamojo kurso kolegomis dažnai kritikuojame tokią tvarką. Be abejo, griežta disciplina būtina pirmakursiams, kad jie būtų „reikiamai įsprausti į karišką uniformą“, tačiau ketvirtame kurse tokio griežtumo jau nereikėtų. Mat LKA absolventai jau šią vasarą įgis leitenanto laipsnį ir patys bus atsakingi už kelias dešimtis žmonių, todėl norėtųsi, kad mums būtų suteikta daugiau atsakomybių, o griežtas mūsų disciplinavimas – sumažintas ar net panaikintas. Juk po ketverių metų studijų jau gebame suvokti savo elgesį.

Idealios tvarkos siekis ryškiausiai matomas kariūnų dienotvarkėje: visa diena it sustyguota. Štai atsikėlę 6 val. ryto, 6.10  val. kariūnai jau skuba į mankštą. Prieš 8.00 val. atliekamas rikiavimas, sugiedamas himnas, iškeliama trispalvė. Vėliau kariūnai žygiuoja į paskaitas, po jų – į neformaliųjų ugdymą. Laisvas laikas, skirtas individualiai veiklai, trunka vos kelias valandas. Ir štai, 21.30 val. jau vyksta vakarinis patikrinimas.  Dažnai nelieka laiko nei su draugais pabūti, nei su merginomis į filmą nueiti (šypsosi).

Mes, kariūnai, esame žemiausia karinės sistemos grandis, todėl labiausiai matome jos netobulumus. Kita vertus, akademinio paruošimo, karinių pratybų ir suteikiamų galimybių požiūriu LKA yra tikrai stipri.

A.: Kokia buvo tavo patirtis Virdžinijos karo institute (toliau – VMI)?

M.L.:  Pirmiausia noriu pabrėžti, kad VMI yra seniausias JAV karybos koledžas, todėl  jau vien šis faktas leido nuspėti patirtį būsiant įvairialypę ir neįkainojamą. Į Ameriką vykau su savo kolega kariūnu Mikalojumi Dūdžiu, ten praleidome 4 mėnesius. Tiesa, LKA kasmet į JAV išsiunčia tik du pažangiausius studentus, todėl šią išvyką suvokiau ne tik kaip naują patirtį, bet ir kaip labai aukštą įvertinimą čia, Lietuvoje.

Natūralu, į akis greičiausiai krito VMI ir LKA skirtumai, kurių išties nemažai. Ir tikrai – tai buvo kardinaliai kitoniškos studijos. Prieš išvykdami turėjome sudėlioti savo studijų planą: šalia savo pagrindinių studijų buvome prašomi pasirinkti bent vieną fizinio lavinimo ir karybos dalyką. Nedvejodami su Mikalojumi pasirinkome plaukimą ir išgyvenimo pagrindus. Buvo taip smagu studijuoti kartu su būsimaisiais jūrų pėstininkais! Tiesa, mane labai sužavėjo kur kas geresnė sporto ir apskritai viso instituto infrastruktūra.

Taip pat, studijuodamas Amerikoje, suvokiau, kad skirtingoms valstybėms su, regis, kitoniškomis tradicijomis rūpi išsaugoti vieningą tarptautinę gerovę ir užtikrinti kuo taikesnį sambūvį. Štai tokia mintis man kilo per atliekamą nacionalinio saugumo situacijos simuliaciją. Šio užsiėmimo esmė – remiantis įvykiais Ukrainoje ir pasiskirsčius komandomis, išspręsti dirbtinę situaciją ir pateikti skirtingus šios situacijos vertinimus. Atstovaudami skirtingoms JAV institucijoms ir tarptautinėms organizacijoms (NATO, EU, JAV ambasadoms Latvijoje ir Rusijoje), turėjome padėti neva Rusijos užpultai Latvijai. Tokia simuliacinė užduotis tarsi leido suprasti, kad kariūnams yra svarbu vystyti ne tik taktinį, bet ir operatyvinį bei strateginį mąstymą; taip pat motyvuotai domėtis tarptautinėmis realijomis.

 

A.: Kas yra karas?
M.L.: (suprunkščia) Oi, nesu tam paruošęs atsakymo… Manau, kad tai yra žiaurus gyvenimo ir mirties žaidimas, kurio baigtį gali lemti atsitiktinumas. Viena vertus, mes galimai ruošiamės karui, kurio galbūt ir nebus, kita vertus, sėkmė visuomet lydi geriau pasiruošusius.

 

Pokalbį spėjame užbaigti iki 21.30 val., Modestas palydi mane iki kontrolės punkto. Einant per vidinius LKA kiemus, kariūnai vienas kitam mosteli ranka ir taip atiduoda pagarbą. Su Modestu kalbame niekus ir suprantu, kad LKA studentai tikrai nėra „stuobriškos“ mąstysenos. Ir nors dabar jau LKA nebeatrodo tokia mistiška, esu tikra – tai viena svarbiausių Lietuvoje esančių aukštųjų mokyklų, viena reikšmingiausių šalies apsaugos institucijų ir, neabejotinai, geriausiai moralines vertybes išugdanti mokykla.

No Comments

Post A Comment